Prakaitas ne tik saugo nuo perkaitimo, bet ir praneša apie ligas

Nors prakaituodamas kūnas reguliuoja savo temperatūrą ir taip apsisaugo nuo perkaitimo, daugelis iš mūsų mielai išjungtų šį natūralų organizmo kondicionierių. Ne tik vasarą, per karščius, bet ir sportuojant, dirbant fizinį darbą, o kai kuriems ir susijaudinus ar išsigandus prakaito išmuštas kūnas kelia daug nepatogumų. Tačiau prakaito nauda atperka visus vargus, daugėja įrodymų kad šis mūsų kūno išskiriamas skystis saugo nuo infekcijų, pagreitina žaizdų gijimą, padeda nustatyti įvairias ligas, todėl vis plačiau naudojamas jų diagnostikai vietoje kraujo.

Veikia sudėtingi mechanizmai

Patinka mums tai ar ne, be prakaito gyventi negalėtume. Prakaitavimas mus gelbsti nuo perkaitimo ir saugo nuo „trumpojo sujungimo“. Kai bazinė kūno temperatūra pakyla aukščiau 36,6 laipsnių C, pogumburis, vadinamas smegenų termostatu, siunčia signalą ekrininėms prakaito liaukoms aktyvuotis. Prakaitas pakyla į odos paviršių per poras ir ima garuoti susidūręs su oru tokiu būdu mus vėsindamas.

Kambario temperatūroje per parą sveiko suaugusio žmogaus prakaito liaukos, kurių skaičius svyruoja nuo 2 iki 5 milijonų, išskiria apie 500 – 900 mililitrų prakaito. Per karščius, jeigu daug judame, jo gali išsiskirti žymiai daugiau, nuo poros iki penkių litrų. Labiausiai prakaituoja pažastys, padai ir delnai. Vienintelės kūno vietos, kuriose nėra prakaito liaukų – tai lūpos, ausų kanalai, varpos galvutė.

Prakaito liaukos yra dviejų rūšių – ekrininės ir apokrininės, tai tuščiaviduriai vamzdeliai, lyg kokia drenažo sistema išsiraizgę po oda. Pirmosios išsidėsčiusios visame kūne, daugiausiai jų kaktos, delnų ir padų zonose. Antrosios susitelkusios plaukuotose vietose – ant galvos odos, pažastyse ir genitalijų srityje. Apokrininės liaukos iki lytinio brendimo būna mažos ir neaktyvios, funkcionuoti jos pradeda lytinio brendimo metu. Senatvėje epokrininių liaukų sumažėja, susiaurėja jų ertmė.

Ekrininių liaukų kanaluose sekretuojamas rūgštinis tirpalas, bespalvis ir bekvapis. Apokrininės liaukos išskiria tirštesnės konsistensijos balkšvą skystį, kuriame yra baltyminių medžiagų. Joms irstant jaučiamas specifinis kvapas, kuris privilioja ant odos gyvenančias bakterijas (jos ir yra kaltos dėl nemalonaus prakaito aromato), taip pat riebalų rūgščių, dėl kurių ant rūbų atsiranda geltonos dėmės. 99 proc. prakaito sudaro vanduo, likusią dalį elektrolitai - natrio chloridas, kalis, kalcis ir kt.

Lemia skirtingi faktoriai

Žmonės prakaituoja nevienodai. Fiziologiškai labiau nei moteris prakaitavimas vargina vyrus, nes jų prakaito liaukos veikia aktyviau. Stipriau prakaituoja turintys antsvorį, kadangi jų kūno masė didesnė, reikia daugiau prakaito jam atvėsinti. Daugiau prakaito išsiskiria reguliariai ir intensyviai sportuojantiems asmenims. Tai susiję su didesne raumenų mase ir padidėjusiu kraujo tūriu bei pagerėjusia cirkuliacija, dėl to prakaito liaukos veikia aktyviau ir yra jautresnės.

Įtakos turi ir žmogaus vegetacinės nervų sistemos ypatumai, jei ji labilesnė, prakaitavimas bus kasdienis įvairių situacijų palydovas. Tai lemia genetiniai faktoriai, todėl tikėtina, kad jei jūsų tėvai ar seneliai buvo linkę gausiau prakaituoti, su šia problema susidursite ir jūs. Kai kurie žmonės tiesiog turi daugiau prakaito liaukų ir dėl to prakaituoja gausiau, tai taip pat paveldima.

Didesnis nei įprasta prakaitavimas gali varginti sergant kai kuriomis ligomis. Dažnai jis yra susijęs su hormonų pusiausvyros sutrikimais, gali būti vienas iš skydliaukės, cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių, plaučių ar onkologinių ligų požymių, dažniau pasireiškia moterims sulaukus menopauzės. Gausesnį prakaito išsiskyrimą lemia kai kurie vaistai. Dėl to gali būti kaltas ir stresas.

Jei visas kūnas ar jo dalis, dažniausiai delnai, pažastys prakaituoja žymiai stipriau, gali būti, kad sergate hiperhidroze. Ji nustatoma maždaug 3 proc. populiacijos, dažnai yra paveldima. Hipohidroze vadinama būsena, kai prakaitavimas pernelyg sumažėja dėl odos pažeidimų traumų, nudegimų metu, tai gali būti uždegimo, infekcijos pasekmė. Ją gali sukelti ir prakaito liaukų atrofija, raudonosios vilkligės, Sjörgreno sindromo, kitų ligų komplikacija, vaistai, jonizuojanti spinduliuotė.

Nuo injekcijų iki operacijų

Suvaldyti prakaitavimą gali padėti įvairios priemonės. Dermatologai sutinka, kad tam gali padėti dezodorantai ir antiperspirantai. Jų sudėtyje yra aliuminio chlorido druskų, kurios užkemša prakaito liaukas ir tokiu būdu sustabdo prakaitavimą, jos lėtina bakterijų vystymąsi, dėl to išnyksta nemalonus kvapas. Svarbu jį naudoti tinkamai, priešingu atveju nesulauksime poveikio, kurio tikimės, gali sudirgti oda.

Jei oda ypač jautri, antiperspirantai turi būti naudojami prieš tai odą patepus drėkinamuoju kremu. Tokiu atveju geriausia šį dezodorantą tepti ar purkšti vakare, prieš miegą, 3-5 dienas, po to pakanka naudoti 1-2 kartus per savaitę. Venkite prieš tai depiliuoti odą, po šios procedūros antiperspirantai gali būti naudojami ne anksčiau nei po paros. Alerginę odos reakciją gali sukelti kai kurios jo sudėtyje esančios medžiagos.

Upeliais bėgantį prakaitą sustabdyti gali ir jonoforezė. Šios procedūros metu specialiu aparatu, naudojant žemos įtampos elektros srovę į giliuosius odos sluoksnius labiausiai prakaituojančiose vietose įvedamos tam tikros aktyvios medžiagos. Pradžioje atliekamos 3–5 procedūros per savaitę, jos kartojamos 3-4 savaites iš eilės, vėliau prireiks vienos palaikomosios procedūros per savaitę.

Kitas būdas įveikti gausų prakaitavimą – botulino toksino injekcijos. Į prakaituojančią vietą suleidus šios medžiagos užblokuojami nerviniai impulsai odos prakaito liaukose, slopinamas jų aktyvumas ir taip sustabdoma prakaito gamyba. Poveikis išlieka 4–9 mėnesius. Taikomi ir chirurginiai gydymo metodai. Minimaliai invazyvios operacijos metu pašalinamas maždaug trečdalis odos paviršiuje esančių prakaito liaukų. Pjūviai, nedideli, todėl randų beveik nelieka.

Padeda ir įpročių korekcija

Jei norime pristabdyti savo prakaito fabrikėlį, kai kada užtenka pakeisti kasdienius įpročius. Pirmiausiai vertėtų atsisakyti kavos, arbatos, kitų gėrimų su kofeinu, šokolado, aštraus maisto, alkoholio, gerti daug skysčių (ne mažiau 1,5 litro per parą). Venkite česnakų, svogūnų, manoma, kad jų prisivalgius prakaito kvapas tampa itin nosį riečiančiu. Jei turite antsvorį, stenkitės jo atsikratyti.

Taip pat rekomenduojama dėvėti ne aptemptus, o laisvesnius drabužius, vietoje sintetinių pluoštų rinktis natūralius. Tyrimai rodo, kad vilkint rūbus iš natūralių audinių ir prakaito kvapas būna švelnesnis. Jeigu vargina kojų prakaitavimas, dėvėkite medvilnines kojines, avėkite natūralios odos, kuo atviresnę avalynę. Duše ar vonioje nenaudokite karšto vandens, geriau vos šiltą ar drungną.

Atkreipkite dėmesį, kad prakaitavimas ne visuomet apsaugo nuo perkaitimo. Tam būtina, kad išsiskyręs prakaitas išgaruotų ore. Tačiau jeigu oro drėgmė labai didelė, šis procesas sutrinka. Taip gali atsitikti tropiniuose kraštuose, ypač kai nėra vėjo, didelis karštis, taip pat garinėje pirtyje, karštosios jogos užsiėmimuose. Prakaituosite, bet kūnas neatvės, todėl reikia būti atsargiems, įspėja gydytojai.

Dar viena problema, kad prakaitas gali sudirginti odą, ypač jei jo išsiskiria didesnis kiekis, dažniau, todėl susidaro palankesnė terpė plisti odos infekcijoms, ypač odos ir nagų grybeliui. Linkių vietose oda gali pradėti šlapiuoti. Prakaitas gali sukelti ir kontaktinį dermatitą, kuris pasireiškia tokiais varginančiais simptomais kaip paraudimas, niežėjimas, deginimas, bėrimai. Tad higienos ignoruoti nevertėtų.

Daugiau funkcijų nei manyta

Jei pajutote, kad prakaito kvapas pasikeitė, primena sugedusių kiaušinių ar žuvies, sukluskite. Tai gali būti trimetilamenurijos, retos genetinės ligos, susijusios su medžiagų apykaita, požymis. Sergant ja organizmas nesugeba suskaidyti tam tikros cheminės medžiagos ir dalis jos pasišalina su prakaitu. Yra duomenų, kad prakaito kvapo pokyčių atsiranda sergant šizofrenija, diabetu, inkstų nepakankamumu.

Nustatyta, kad prakaitui išsiskiriant ant odos gaminasi natūralus antibiotikas. Dermicidinu pavadintas antibiotikas veikia daug kitoms antibiotikų rūšims atsparių bakterijų ir patikimai saugo odą nuo infekcijų. Dar vienas įdomus faktas - epokrininės prakaito liaukos svarbios ant odos esančių žaizdų gijimo procese. Jos gamina naujas odos ląsteles, kurios pakeičia prarastas sužeidimų metu.

Prakaitą tyrinėjantys mokslininkai kuria technologijas ir metodikas, kurios leis šį mūsų kūno skystį panaudoti įvairių ligų diagnostikai. Prakaitas yra toks pats informatyvus biožymuo kaip ir kraujas, tikina tyrėjai, tačiau jam paimti nereikia jokių intervencijų. Tai ypač aktualu tiriant vaikus. Kuriami įvairūs prietaisai ir priemonės, kaip surinkti prakaitą ne laboratorijoje, tai irgi nemažas privalumas.

Tiriant prakaito mėginius galima nustatyti druskos ir kitų elektrolitų, gliukozės kiekius, aptikti organizme esančius sunkiuosius metalus. Prakaito testai jau naudojami nustatant cistinę fibrozę. Daug vilčių teikia eksperimentai, kurių metu bandoma nustatyti, ar žmogus serga tuberkulioze tiriant jo prakaitą. Manoma, kad tiriant prakaitą ateityje bus galima nustatyti, ar žmogus serga diabetu.

Daugiau priemonių nuo prakaitavimo rasite čia.