Oro gaivikliai ar oro „teršikliai“

Oro taršą sukelia ne tik dulkės, kietosios dalelės, žiedadulkės, automobilių išmetamosios dujos, tačiau ir įvairi kosmetika bei kitokie chemikalai. Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistai pastebi, kad žmonės blogą kvapą dažnai bando maskuoti cheminiais gaivikliais, smilkalais, eteriniais aliejais, kurių pasirinkimas šiuo metu yra labai platus. Oro gaivikliai naudojami visur – gyvenamuosiuose kambariuose, biuruose, viešbučiuose, vonioje, tualete, automobilyje. Tačiau retas iš mūsų susimąsto, ar jie nekenkia mūsų sveikatai. Augaliniai ir eteriniai aliejai.

Kvapai – tik iliuzija

Tikriausiai nė vienas žmogus, pravėręs savo buto duris, nenorėtų būti pasitiktas kvapais, kurie laužo nosį. Todėl nieko nuostabaus, kad dauguma iš mūsų įvairiausiais būdais stengiasi savo erdvėje sukurti malonų kvapą. Galingoji reklama čia atlieka meškos paslaugą. „Tik vienas spustelėjimas ir jūsų namai virs žiedais kvepiančia oaze arba padvelks vandenyno gaivumu, suteiks ramybę bei atsipalaidavimą!“ – tokiais šūkiais ir vaizdais mus vilioja oro gaiviklių reklamos. Vis dėlto Sveikatos biuro specialistai tikina, kad reklama aklai pasitikėti nereikėtų – po gražia etikete ir skambiais pažadais slypi kur kas didesni pavojai nei atrodo.

„Oro gaivikliai yra vienas iš mūsų gyvenamąją aplinką teršiančių veiksnių. Jų rinkoje didžiulė įvairovė – aerozoliai, kvapios plytelės ar muilai, kvapūs lapeliai, žvakės, smilkalai, į elektros tinklą jungiami prietaisai. Aromatų gausa taip pat pirkėjas negali skųstis – apelsinai, citrinos, melionai... Tačiau visi šie kvapai tėra iliuzija. Juose dažniausiai nėra nė lašo natūralios citrinos ar rožės“, – teigia Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Asta Ivoškienė.
Specialistė tikina, kad paprastai oro gaivikliai kvepia dėl jų sudėtyje esančių lakių kvapiųjų medžiagų. 95 proc. visų kvapams naudojamų medžiagų yra sintetinės organinės medžiagos, gaminamos iš naftos. Tai benzeno junginiai, aldehidai ar kitos toksinės ir jautrinančios medžiagos, galinčios sukelti centrinės nervų sistemos sutrikimus, vėžinius susirgimus, apsigimimus, alergiją. Kvapiosios medžiagos paprastai yra ištirpinamos etilo ar izopropilo alkoholyje. Tokie junginiai gali sukelti nuovargį, dirginti akis, kvėpavimo takus, slopinti centrinę nervų sistemą. Izopropilo alkoholis kepenyse virsta acetonu, kuris stipriai slopina ir pažeidžia centrinę nervų sistemą.

Gali sukelti vėžinius susirgimus

Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro vadovė Henrieta Garbenienė pasakoja, kad skirtingos oro gaiviklių rūšys nevienodai paveikia žmonių sveikatą. Štai aerozoliai dėl juose esančių lakiųjų medžiagų labai greitai pasklinda po patalpą. Po kurio laiko smulkios gaiviklio dalelės nusėda ant grindų, kilimo, baldų, nuo jų patenka ant žmogaus rankų, o per jas – į organizmą. Dėl šios priežasties alergiškiems, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis (bronchitu, astma) žmonėms, mažiems vaikams aerozolio kvapas gali sukelti stiprią reakciją – kosulį, dusulį ar net astmos priepuolį.
Kenksmingi žmogaus sveikatai gali būti ir žmonių itin pamėgti bei iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltai atrodantys smilkalai. Deginant smilkalus, į orą patenka daug smulkių dalelių, tarp kurių tokios pavojingos medžiagos kaip benzenas, kvapiosios medžiagos (pvz., muskuso junginiai), policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA). Vienoje šventykloje, kurioje nuolat buvo deginami smilkalai, ištyrus orą paaiškėjo, kad joje PAA koncentracija net 19 kartų didesnė nei lauke. Šventykloje PAA, kurie gali sukelti vėžinius susirgimus, trikdyti kūdikių vystymąsi ir pan., buvo daugiau negu netoliese esančioje ypač judrioje sankryžoje.
Vėžinius susirgimus gali sukelti ir kiti oro gaivikliai: kvapiosios žvakės, aromatinių sausų žolelių, žiedlapių, prieskonių mišiniai. Ne išimtis – ir pakabinami įvairių formų lapeliai, į elektros tinklą jungiami ar prie ventiliatorių kabinami gaivikliai, į klozetą dedami muiliukai, skysti gaivikliai. Pastaruosiuose yra formaldehido, vandenyje tirpių sintetinių kvapiųjų medžiagų, sintetinių dažų, emulsiklių, organinių kvapiųjų medžiagų (muskuso junginių), ftalatų. Daugelis šių medžiagų yra labai toksiškos, todėl dirgina odą, kvėpavimo takus ir, kaip buvo minėta, gali sukelti net vėžinius susirgimus.
„Be abejo, vienas kitas oro gaiviklio purkštelėjimas neturėtų sukelti rimtų problemų, tačiau nuolat juos naudojant gana stipriai teršiamas oras, ypač tada, kai patalpos blogai vėdinamos, o tai labai aktualu žiemą“, – pastebi Visuomenės sveikatos biuro vadovė H. Garbenienė. Vis dėlto, anot jos, kur kas vertingiau būtų pasirinkti natūralius eterinius aliejus, kurie naudojami kaip antiseptiniai, antibakteriniai patalpų oro gaivikliai.
„Kvapiųjų aliejų poveikis yra kompleksinis – per odą ir uoslę jie veikia ne tik mūsų kūną, bet ir sielą. Viena iš puikiausių aliejų savybių – tai gebėjimas išgryninti orą, kuriuo mes kvėpuojame. Pasklidęs ore aliejus mažina dulkių, bakterijų, mikrobų kiekį. Malonus šių aliejų kvapas ne tik sukuria gerą nuotaiką, slopina nervinę įtampą, stresą, bet padeda sumažinti galvos skausmus, atpalaiduoja“, – teigia ji.

Naudokite natūralias kvapiąsias medžiagas

Visuomenės sveikatos biuro specialistai tikina, kad norėdami palaikyti gaivų kvapą mus supančioje aplinkoje pirmiausia turėtume surasti ir pašalinti blogo kvapo šaltinį – išmesti sugedusį maistą, reguliariai išnešti šiukšles ir pan. Taip pat stengtis kuo dažniau vėdinti patalpas. Jei vis dėlto kvapas namuose netenkina, kenksmingus dirbtiniu būdu prikvėpintus produktus galite pakeisti priemonėmis, kurių sudėtyje yra natūralios, o ne sintetinės kvapiosios medžiagos. Pavyzdžiui, žvakės iš bičių vaško. Naudokite natūralius kvapų „naikiklius“ – patalpoje pastatykite indą su soda, actu, mišiniu iš natūralių aromatinių sausų lapelių ar žiedlapių.
Tokiais metodais vadovavosi dar mūsų senoliai, kurie baldus ištrindavo smulkintais melisų, verbenų, mairūnų, mėtų ar kitų žolelių lapais. Kai kuriose trobose iš levandų šakelių supindavo vainikus ir sudžiovinę įkomponuodavo į sausas puokštes ar prikimšdavo dekoratyvines pagalvėles adatoms įsmeigti. Rūkalų, pelėsių ar sugedusio maisto kvapus naikindavo ketaus keptuvėje truputį pakaitinę rozmarinų, čiobrelių arba maltų gvazdikėlių. Kai žolės imdavo rūkti, nukeltą nuo ugnies keptuvę nunešdavo ten, kur nemalonus kvapas jaučiamas stipriausiai – po kelių minučių blogas kvapas išnykdavo.
„Tačiau net kai kurios natūralios kvapiosios medžiagos gali sudirginti odą ar kvėpavimo takus, pavyzdžiui, cinamono žievelių, gvazdikėlių, pankolių, bergamočių, medetkų, kmynų, rūtų, pačiolių, verbenų aliejus, citrusinių augalų aliejai ar ekstraktai, civetos ir kt. Žmonėms norėčiau patarti, kad vadovautųsi mintimi, jog „gaivu“ – nereiškia prikvėpinta. Grynas oras yra „švaros kvapo“.