Articles on health topics Lopšio kepurė: nei pasirinksi, nei nusiimsi, bet tinkamai prižiūrint nekelia pavojaus kūdikiui
Aut. Teodora Vaitkutė
Maždaug pusė kūdikių arba gimsta su pleiskanų luobele ant galvos, kuri dar vadinama lopšio kepure, arba ji susiformuoja pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tai yra viena iš odos ligos seborėjinio dermatito formų ir dažniausiai išnyksta savaime, be jokio gydymo, iki 6 mėnesių – vienerių metų amžiaus. Todėl tėvams nevertėtų nerimauti: tinkamai prižiūrint pleiskanų luobelę ji nekelia kūdikiui nei pavojaus, nei diskomforto.
Lemia įvairios priežastys
Luobelę sudaro riebių gelsvos spalvos žvynelius primenančių pleiskanų sluoksnis plaukuotoje galvos dalyje, ant viršugalvio, o kartais jos dengia ir dalį kaktos, antakius, zonas už ausų. Vadinamoji lopšio kepurė atrodo neestetiškai, tačiau mažyliui dažniausiai jos nei skauda, nei nieži. Be to, ši pleiskanų luobelė nėra užkrečiama ir tikrai nesusijusi su prasta higiena.
Manoma, kad pleiskanų luobelė gali atsirasti dėl padidėjusio hormono androgeno kiekio, jis į kūdikio organizmą patenka iš mamos organizmo ir kurį laiką po gimimo jame išlieka. Biotinas (B grupės vitaminas) ir jo trūkumas gali būti kita priežastis. Kita priežastis – pernelyg didelis galvoje esančių riebalinių liaukų aktyvumas arba nebrandumas, tokiu atveju jos gamina per daug riebalų (sebumo).
Gali prisidėti ir grybelinė infekcija – natūraliai ant odos gyvenantis mieliagrybis, kurio augimo terpė – odos riebalai, esant jų pertekliui jis gali smarkiai išplisti. Susiformuoja dideli pleiskanojantys odos lopai, iš pradžių jie gali būti atskiri, o vėliau susijungti į luobelę. Grybelis gali dirginti odą, kartais prasideda uždegimas.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad pleiskanų luobelė gali būti susijusi ir su paveldimumu: didesnė rizika kūdikystėje patirti seborėjinio dermatito simptomus, taip pat susiformuoti lopšio kepurei yra tiems vaikučiams, tarp kurių artimųjų, šeimos narių yra sergančių atopiniu dermatitu ar bronchine astma.
Svarbu tinkamai prižiūrėti
Pleiskanų luobelės gydyti nereikia, tačiau tėvai turi žinoti, kaip tinkamai ją prižiūrėti. Jokiu būdu negalima jos draskyti, stengtis nulupti nagais ar kokiu nors aštriu daiktu, nes gali būti pažeista gležna kūdikio galvos odelė, be to, ji gali sudirgti arba atsirasti žaizdelių, pro kurias nesunkiai gali įsiskverbti infekcija.
Gydytojai dermatologai rekomenduoja dažniau plauti kūdikių, kurie turi pleiskanų luobelę, plaukus, patartina kas antrą dieną. Daugeliu atvejų tai gali padėti suminkštinti pleiskanas ir paskatinti jas greičiau pasišalinti. Dažniausiai pakanka paprasto šampūno, tačiau jei pleiskanų sluoksnis itin storas, galima rinktis specialų šampūną.
Plaunant galvą galima švelniai pamasažuoti tą vietą, kurią dengia pleiskanų sluoksnis. Kai pleiskanos labai tvirtai laikosi, prieš plaunant galima patepti luobelę kūdikių aliejumi, ar tam skirtu losjonu ir palaikyti kelias minutes. Po to gerai išplauti kūdikių šampūnu, kad pasišalintų riebalų perteklius, kruopščiai išskalauti.
Plaunant galvą ir šią procedūrą baigus galima lengvai pašukuoti plaukus vaikišku šepetėliu ar šukomis, kad suminkštėjusios ir atšokusios pleiskanos pasišalintų. Kartais pakanka šiek tiek patrinti luobelę rankšluosčiu. Galima įsigyti ir specialų pleiskanų luobelei iššukuoti skirtą šepetį ar šukas, luobelės priežiūrai skirtą aliejuką ar kremą. Jie ne tik suminkština pleiskanas, bet ir nuramina, drėkina odą.
Būtina gydytojo konsultacija
Tėvai ar kiti vaikelį prižiūrintys suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu, jei pleiskanomis pasidengia didesnis odos plotas, ne tik galva, bet ir oda aplinkui ausis, ant kaklo, kitose kūno vietose. Tai reiškia, kad seborėjinis dermatitas plinta ir gali prireikti gydymo.
Taip pat reikėtų stebėti, ar kūdikiui seborėjinio dermatito pažeistos odos nenieži, ar oda neparaudusi, nekraujuoja, neskauda, nėra suskilinėjusi, ar luobelė neskleidžia nemalonaus kvapo, ar neslenka plaukučiai. Pasireiškus vienam ar keliems iš šių simptomų, vertėtų ilgai nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą.
Paūmėjus seborėjiniam dermatitui skiriamas gydymas, dažniausiai derinami priešgrybeliai ir priešuždegiminiai preparatai. Galima pasitelkti pleiskanas tirpdantį poveikį turinčias kosmetikos priemones. Tačiau kūdikiams jas turi paskirti gydytojas, įsigyti jas savo nuožiūra ir naudoti nepatartina.
Diagnozuoti seborėjinį dermatitą nėra lengva, nes ši liga dažnai painiojama su žvyneline, vaikų atopiniu dermatitu ar alergine reakcija. Pasitaiko atvejų, kai kūdikiui išgydžius seborėjinį dermatitą jis vėl sugrįžta paauglystėje, tačiau būdinga, kad jis būna silpnesnis, simptomai ne tokie ryškūs, o reguliariai naudojant specialias priežiūros priemones ligą galima efektyviai valdyti.
Ar žinote, kad?
- Plotas, padengtas luobele, gali būti labai įvairus, tai priklauso nuo individualių kūdikio organizmo sąlygų. Pleiskanų luobelė gali būti vos vieno kvadratinio centimetro, tačiau gali dengti ir beveik visą galvytės viršų.
- Tai, ar kūdikis gimsta su daugiau plaukučių, ar su mažiau, pleiskanų luobelės formavimuisi neturi įtakos.
- Retais atvejais pleiskanų luobelė ant kūdikių galvytės gali byloti apie imuninės sistemos sutrikimus. Tačiau paprastai kartu pasireiškia ir kiti būdingi simptomai, kurie padeda diagnozuoti šią ligą.
- Kūdikiams, kurie turi pleiskanų luobelę, nerekomenduojama nuskusti plaukučių, nes ir taip jautri odelė gali būti dar labiau sudirginta. Tai tikrai nepadės atsikratyti pleiskanų. Tačiau kirpti plaukus galima ir rekomenduojama, kai plaukai pernelyg ilgi, sunkiau tinkamai prižiūrėti luobelę.
