Labiausiai atsikišusi kūno dalis – nosis: ar tikrai viską apie ją žinome?

Nosis yra viena svarbiausių kvėpavimo sistemos dalių, atsakinga už uoslę, o iš dalies ir už skonį. Per ją į organizmą patenka deguonis ir iškvepiamas anglies dvideginis. Kartu nosis atlieka filtro vaidmenį – išvalo į plaučius keliaujantį orą nuo dulkių, smulkių dalelių, kitų aplinkoje esančių teršalų, žiedadulkių, virusų ir bakterijų, taip apsaugodama mus nuo ligų. Tam, kad oras galėtų laisvai judėti kvėpavimo takais, jį dar ir sudrėkina bei sušildo.

Trisienė piramidė – ne dėl grožio

Nosis susideda iš atsikišusios išorinės dalies ir vidinės – nosies ertmės. Išorinė dalis yra netaisyklingos trisienės piramidės formos. Vidurinė jos dalis vadinama nosies nugara arba tiltu, ją sudaro nosikauliai, pertvaros kremzlės ir šoninių nosies kremzlių priekiniai viršutiniai kraštai. Nugara gali būti tiesi, lenkta arba įdubusi. Nosis turi ir šaknį – taip vadinama vieta, kur nosies nugara pereina į kaktą. Labiausiai atsikišusi nosies dalis yra nosies viršūnė.

Apačioje išorinės nosies pamate yra dvi žemyn nukreiptos ataugos, vadinamos šnervėmis, kurias šonuose riboja nosies sparnai. Sparnai yra judresni, paslankesni, labiau atsikišę į šonus. Didžiąją dalį išorinės nosies sudaro kremzlės, jas jungia jungiamasis audinys. Kaulinį–kremzlinį išorinės nosies skeletą dengia plonas neištisinis sluoksnis raumenų, priklausančių mimikos raumenų grupei. Išorėje nosį dengia oda. Joje yra nemažai prakaito ir riebalinių liaukų.

Nosies ertmė išklota daugiasluoksniu virpamuoju epiteliu. Nosies gleivinės, pogleivio ląstelės gamina sekretą, kuris padengia nosies ertmę. Epitelio plaukeliams virpant gleivės, susidarančios prienosiniuose ančiuose ir nosies ertmėje slenka link nosiaryklės. Smulkios dalelės, dulkės, žiedadulkės, bakterijos ir virusai nusėda ant šio gleivingo paviršiaus ir nunešamos į skrandį kur, veikiamos skrandžio rūgščių, neutralizuojamos. Taip nosis atlieka savo valomąją funkciją.

Ne mažiau svarbi oro transportavimo funkcija. Įkvėptas oras pirmiausia per šnerves kyla į viršų link nosies skliauto, po to suka žemyn ir per choanas patenka į nosiaryklę, o galiausiai pasiekia plaučius. Be to, nosis praeinantį orą ne tik išvalo, bet ir sudrėkina bei sušildo, kad jis galėtų laisvai judėti. Už drėkinimą (drėgmė turi siekti apie 75 – 90 proc.) atsakingos nosies kriauklės ir jų gleivinė. Orą iki maždaug 36 laipsnių Celsijaus sušildo gleivinėje esančios kraujagyslės – tankus kapiliarų tinklas.

Uoslė ir kiti su ja susiję pojūčiai

Nosiai turime būti dėkingi už tai, kad turime uoslę. Tiksliau, joje esančiam olfaktoriniam arba uodžiamąjam nervui. Jo pradžia – smegenyse, o pabaiga – viršutinėje vidinės nosies dalyje. Čia išsidėsčiusi specifinių ląstelių grupė, vadinama olfaktoriniu epiteliu. Jis susideda iš uodžiamųjų receptorių – sensorinių uoslės neuronų, įsiterpusių tarp juos palaikančių ląstelių. Su jais jungiasi kvapiosios molekulės, įkvepiamos su oru arba valgant, ir sukuria nervinius impulsus.

Sukurtas elektrinis impulsas keliauja į smegenų dalį, vadinamą uodžiamąjį stormenį arba smegenų uoslės analizatorių, iš jo surinkta kvapo informacija nervinėmis ląstelėmis perduodama į tolimesnę smegenų dalį. Kaip smegenys, apdorojusios šią informaciją suvokia kvapą, lemia genetika. Todėl vieniems žmonėms tas pats kvapas gali patikti, kelti malonias emocijas, o kitiems – priešingai. Įtakos turi ir individualios patirtys, siejamos su kvapais.

Pirmą kartą užuodę kvapą mes susiejame jį su tam tikru įvykiu, žmogumi, emocijomis. Net po ilgo laiko tarpo užuodus tą patį kvapą mums iškyla su juo susiję įvairūs prisiminimai – malonūs arba atstumiantys, keliantys baimę ar kitus jausmus. Uoslė mus saugo nuo apsinuodijimo ir gali netgi išgelbėti gyvybę – užuodę dūmus, dujų ar kokių nors cheminių medžiagų, sugedusio maisto kvapą imsimės veiksmų, kad išvengtume jų neigiamo poveikio.

Nustatyta, kad moterų uoslė yra geresnė nei vyrų. Su amžiumi gebėjimas užuosti kvapus stiprėja, o apie 40-uosius gyvenimo metus ima silpti. Tai lemia neurologiniai smegenų pokyčiai, susiję su amžiumi. Uoslės treniravimas, kai nuolat uostomi įvairūs stiprūs kvapai, stiprina neuronines jungtys smegenyse, dėl to jos lengviau priima, apdoroja bei įsimena su jais susijusią informaciją. Uoslę treniruoti rekomenduojama ir ją praradus po ligos, pavyzdžiui, persirgus koronavirusuo infekcija.

Kvapai ir uoslė | Mano Vaistinė

Funkcijas sutrikdo įvairios ligos ir būsenos

Nosies veiklą gali sutrikdyti įvairios ligos. Visų pirma virusinės ar bakterinės kvėpavimo infekcijos, vienas iš jų simptomų yra sloga – nosies gleivinė paburksta, dėl to nosį užgula, pasunkėja kvėpavimas, joje pagausėja gleivių, ima čiaudulys, gali pradingti uoslė. Negydoma sloga gali komplikuotis į sinusitą. Panašiais požymiais pasireiškia ir alerginis rinitas, jį sukelia organizmo reakcija į tam tikras medžiagas, kurioms jis yra įsijautrinęs.

Įtakos gali turėti ir nosies pertvaros bei kriauklių anatominiai ir patologiniai pokyčiai, įgimti ar susiję su patirtias sužeidimais, traumomis, po kurių atsiranda mechaninių kliūčių ar deformacijų, suardančių simetriją – nosies piramidės, pertvaros, vožtuvų. Taip pat padidėję adenoidai, nosies polipai, nosiaryklės cistos, gerybiniai augliai ar navikai. Dėl šių priežasčių gali sutrikti aerodinaminiai procesai. Normaliai kvėpuoti gali trukdyti ir dažnas kraujavimas iš nosies, tai paprastai būna susiję su sausu oru, įvairiais dirgikliais, pavyzdžiui, cheminėmis medžiagomis.

Išskiriama atskira ligų, susijusių su uosle, grupė. Kaip jau minėta, uoslė gali susilpnėti ar kuriam laikui visai dingti persirgus kvėpavimo takų infekcijomis, tai ypač būdinga COVID- 19, bet tokiais atvejais po kurio laiko ji dažniausiai savaime atsistato. Pasitaiko ir kitokių uoslės sutrikimų: disomija arba kvapo haliucinacijos – kai juntami nemalonūs ar keisti kvapai, kurių aplinkoje nėra arba parosmija – kai užuodžiamas iškreiptas kvapas, tuomet įprasti produktai ar daiktai ima kvepėti kaip cheminės medžiagos ar pelėsis.

Jei esate itin jautrūs kvapams, gali būti, kad turite hiperosmiją, ją gali sukelti nėštumas, sklerozė, epilepsija, psichinės ligos. Uoslė gali susilpnėti ir dėl uoslės nervo pažeidimų. Jo funkcijas gali sutrikdyti gausus rūkymas, kai kurie vaistai, taip gali atsitikti asmenims, nesirūpinantiems dantų ir burnos higiena, dažnai būnantiems cheminėmis medžiagomis užterštoje aplinkoje. Uoslės pokyčius gali nulemti galvos traumos, augliai, kaklo ir galvos onkologinės ligos, diabetas, tai būdinga sergantiems Alzheimerio, Parkinsono ligomis, epilepsija, jų gali atsirasti ir patyrus insultą.

Ar žinojote, kad:

Per parą pro suaugusio žmogaus nosį į plaučius praeina 15-20 tūkst. litrų oro.

Žmogus gali atskirti apie trilijoną skirtingų kvapų.

Nosies gleivinė ir sinusai per dieną išskiria apie 1 litrą gleivių.

Nosies aklumas dar vadinamas „uoslės prisitaikymu“, „uoslės nuovargiu“ arba „kvapo nuovargiu“. Dėl šio reiškinio mūsų smegenys pamiršta tam tikrus kvapus, pavyzdžiui, savo namų kvapą! Negalėjimas užuosti savo kūno ar savo kvepalų kvapo taip pat yra uoslės prisitaikymo, arba nosies aklumo, pavyzdys.

Nosis auga ir formuojasi iki 10 metų, tačiau moterų nosis dar šiek tiek paauga iki 15-17, o vyrų iki 17-19 metų. Tačiau metams bėgant nosis palaipsniui visą laiką po truputį ilgėja ir linksta žemyn, nes ją veikia gravitacija, taip pat dėl mažėjančio odos elastingumo, stangrumo, ypač nosies viršūnėje.